1906 m. koklinė krosnis

Užsakovas surado seną koklinę krosnį kažkur Vokietijoje prie Lenkijos sienos. Išardė koklius, minėjo, kad kibirais pylė vandenį ant krosnies ir lengvai išrinko koklius. Kokliai buvo išrinkti ir parvežti į Lietuvą. Kai kuriuos skilusius koklius teko suklijuoti, tam tiko šamoto klijai ir molio plytų fragmento įdėklai.

Krosnies-židinio varianto pasirinkimas

Užsakovui buvo pasiūlyta keletas galimų naujos krosnies-židinio variantų. Pačią krosnį geriau daryti didesnę plane. Kad pakaktų esamų koklių teko galinę sieną mūryti iš pilnavidurių molio plytų, neuždengiant jų kokliais.

Nuspręsta daryti 79,5 x 100,5 cm variantą

Naujai statoma krosnis-židinys pagal senovines technologijas ir panaudojant esamas medžiagas. Šildymo sistema parinkta gaubtinė-kalinė, tai leidžia optimaliai daryti erdvinius sprendimus pasirenkant užduotus išmatavimus. Pakura sumūryta iš šamotinių plytų, kurios suklijuotos šamoto klijais, kurie kietėja termiškai.

Visa likusi krosnies dalis grynai pagal senovines technologijas - skiedinys molio ir sijoto žvyro mišinys, į koklius įdėtas molinių fragmentų įdėklas ir visos ertmės tarp molinių plytų, koklių pilnai užpildytos molio skiediniu.

Koklių pririšimas

Kokliai buvo pririšti prie plytų atkaitinta 1,2mm plieno viela, prieš tai į koklio rumpą įstatyti 4mm plieno strypai. Toks pririšimo būdas leidžia patikimai pritvirtinti juos prie molinių plytų. Gaunasi, kad į kampinius koklius strypai ištisai susiveria per visą krosnies aukštį.

Krosnies statybos momentas

Kokliai suleisti be siūlių, kaip ir senovėje, kiekvieną eilę išrenkant pagal vienodą jų aukštį. Tačiau teko ir prišlifuoti, nes kitaip gerai lygiai nesusileistų.

Užsakovas ardydamas seną krosnį koklių eilių nesužymėjo, tai teko šiek tiek rankioti ir grupuoti koklius iš naujo.

Rezultatas - sena šimtametė krosnis ir vėl užsikūrė